Drįsčiau teigti, kad tarp kitų Italiją reprezentuojančių dalykų be jokios abejonės yra ir Margaritos pica. Jos produktų spalva atitinka šalies trispalvę, o patys italai mielai smaguriauja šiuo traškančiu paplotėliu tiesiog gatvėje. Svečiose šalyse jie atidžiai lygina picos kokybę ir pasisekimą.
Apvalius duonos paplotėlius jau turėjo Antikos graikai, egiptiečiai, tolimi arabų kraštų gyventojai ir indų tauta, tačiau jų kepiniai nebuvo gardinami jokiais priedais.
Viduramžiais Italijoje, Veneto regione, apvalius paplotėlius žmonės pradėjo gardinti tuo, ką turėjo ir labiausiai mėgo: alyvų aliejumi ir įvairiomis prieskoninėmis žolėmis. Vėliau patiekalą praturtino buivolės pieno sūriu – mocarela.
Tokias picas, kokias valgome šiandien, gaminti pradėjo Neapolio gyventojai. O viskas prasidėjo nuo pomidorų, kurie jau XVI a. į Europą atkeliavo iš Amerikos. Tiesa, pradžioje jie buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai, o maistui pradėti naudoti tik XVIII a. Būtent pomidorais neapoliečiai ir paskanino apvalųjį paplotėlį.
Picerijų anuomet nebuvo, tačiau picos buvo pardavinėjamos gatvėse, mažuose to meto „kioskeliuose“. Miesto gyventojai mėgo ir mielai jas pirko. Sakoma, jog net pats karalius Ferdinandas I, persirengęs paprastais drabužiais, eidavo į gatvę skanauti aromatingųjų picų. Ir šiandien Neapolyje galima aplankyti pirmąją miesto piceriją – Antica Pizzeria Port‘Alba. Paprastas ir gardus Neapolio patiekalas netruko pasklisti po kitus Italijos miestus, svečias Europos šalis. XIX a. pr. į JAV emigravę italai kartu nusivežė ir picą, dabar labai mėgiamą amerikiečių.
Teisingos itališkos picos receptas
Nors pica atrodo visai nesudėtingas patiekalas, tačiau italai galvoja kitaip – ruošia ją labai rimtai ir atsakingai. Visų pirma, tikra itališka pica turi kepti tik malkomis kūrenamoje krosnyje (nes tik joje pasiekiama reikalinga 400 laipsnių temperatūra). Tešla minkoma ir padas formuojamas tik rankomis, o iškepusios picos pado storis per vidurį negali būti storesnis nei trečdalis centimetro. Picoms italai naudoja tik šviežius produktus, kartais netgi tik tam tikros rūšies pomidorus, o mocarelos, šiukštu, nekeičia jokiu kitu sūriu. Aliejus ant picos yra lengvai pašlakstomas, o produktai ant jos dedami tik pagal laikrodžio rodyklę. Iškepusi pica laikoma tuomet, kai jos padas pasidaro traškus, o sūris būna išsilydęs.
Populiariausios itališkos picos
Italai labiausiai mėgsta Marinara ir Margarita picas, tačiau noriu paminėti ir kitas, Italijoje bei visame pasaulyje, garsias picas.
Neapolio pica. Ši legenda tapusi pica kepama su pomidorais, mocarela ir ančiuviais. Neapolio picos istorija taip išgarsino miestą, jog kiekvienais metais jame apsilanko daugybė turistų, norinčių paskanauti tikros Neapolio picos.
Margarita pica atsirado XIX a. pab., kai karalienė Margarita apsilankė Neapolyje. Picų kepėjas Rafaele Esposito ta proga sukūrė ypatingą nacionalinį patiekalą – picą pagardino pomidorais, mocarela ir bazilikais. Pastarieji simbolizavo Italijos vėliavos spalvas, o pavadinimas sugalvotas karalienės garbei.
Pica Marinara yra viena seniausių. Ji kepama naudojant daug česnakų, alyvuogių aliejaus, raudonėlio bei pomidorų. Laukdamos savo vyrų žvejų tokią picą tradiciškai kepdavo jų žmonos (žvejo žmona – it., la marinara).
Keturių sūrių pica kepama naudojant keturis skirtingus itališkus sūrius: šviežią mocarelą, gorgonzolos sūrį, rikotą ir parmezaną.
Keturių sezonų pica simbolizuoja keturis metų laikus ir yra turtinga skoniais – jai iškepti naudojami artišokai, saliamis, pievagrybiai bei pomidorai.
Itališkas picos pado receptas
Reikės (4 picos padams):
30 g mielių
125 g šilto vandens (kūno temperatūros)
500 g kvietinių miltų
½ šaukštelio druskos
Alyvuogių aliejaus
Gaminimas:
Ištirpinkite mieles nedideliame kiekyje šilto vandens (dalį vandens palikit, jo reikės vėliau). Į ištirpintas mieles įdėkite 2-3 šaukštus miltų ir išmaišykite, kol gausite vientisą masę. Ją pridenkite plona medžiagos skiaute ir apie 30 min palaikykite šiltoje vietoje.
Krosnį įkaitinkite iki 350-400 laipsnių karščio.
Ant darbastalio išpilkite likusius miltus ir ant jų padėkite mielių masę bei įberkite druskos. Viską išminkykite iki minkštos, tačiau tvirtos tešlos. Lėtai pildami likusį šiltą vandenį paminkykite dar apie 10 min, kol tešla taps labai elastinga. Tešlą padalinkite į keturias dalis ir iš kiekvienos iškočiokite po picos padą (italai, formuodami picos padą, nenaudoja kočėlo, o jį suformuoja tešlą spaudydami delnais ir pirštų galiukais).
Šaltinis: delfi.lt