Nacionalinis itališkos virtuvės patiekalas – pica – šiandien yra plačiai paplitęs visame pasaulyje. Įvairių tautų virtuvės, pritaikydamos savo tradicijas, pradėjo siūlyti savus picų receptus. Kokia šio patiekalo sėkmės istorija? O svarbiausia – kokia paslaptis?
Žodis „pica“ pirmą kartą paminėtas lotyniškuose tekstuose apie Italijos miestą Gaetą dar X a. Renesanso laikais šis krosnyje kepamas tešlos paplotėlis buvo laikomas skaniu ir mažai kainuojančiu užkandžiu. Į Italiją užklydęs prancūzų rašytojas Alexandre Dumas, kelionių po Italiją užrašuose rašė, jog pica – pagrindinis neturtingų Neapolio gyventojų maistas. Iš tiesų picų gamyba tuo laikmečiu buvo labai pigi: jas kepdavo malkomis kūrenamose krosnyse, mažose kepyklose. Laikui bėgant, šis italų patiekalas vis tobulėjo, t. y. picą imta gardinti alyvuogių aliejaus padažu, pipirais, bazilikų lapeliais.
Kai 1522 m. į Europą buvo atvežti pomidorai, ši daržovė tapo nepakeičiamu šio patiekalo ingridientu. 1889 metai simboliškai laikomi moderniosios picos „gimimu“, kuomet virėjas Raffaele’is Esposito sukūrė picą su pomidorais, mocarelos sūriu ir baziliku ir pavadino ją „Pizza Margherita“. Patiekalo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Pica buvo skirta Italijos karalienei Margheritai iš Savojos ir turėjo priminti Italijos vėliavos spalvas (žalią-baltą-raudoną).
XX a. picerijų kultūra Italijoje išplito pasibaigus II pasauliniam karu. Tuo pačiu metu italų emigrantų banga paskleidė picos receptą bei tradicijas po visą pasaulį.
Tradicinis mielinis picos paplotys Didžiausia paslaptis – tešlos receptūra Picų kepimo meistrai teigia, jog tešlos gamybos procesas yra tam tikra meno forma. Nuo tešlos gamybos specifikos priklauso, koks bus galutinis rezultatas: ar tai plonas ir traškus, ar storas, minkštas padas. Pagrindiniai privalomi picos tešlos ingredientai yra miltai, vanduo ir mielės. Tešlos pagardinimui yra naudojami skonį paįvairinantys priedai – druska ir cukrus. Technologinė tešlos gaminimo paslaptis – pagrindinių ingredientų maišymo santykis. Dėl šios priežastis virtuvės šefai akylai saugo tešlos gaminimo receptą. Paruošta kepimui tešla yra gerai išminkoma, ir iš jos yra išformuojamas apskritas pagrindas. Priklausomai nuo pasirinkto picos tipo (klasikinės ar perlenktos) pagrindas yra paruošiamas kepimui: aptepamas padažu ir įvairiais pagardais bei prieskoniais.
Tikrosios picos kepamos malkomis kūrenamose krosnyse, liže pašovus picą tiesiogiai ant krosnies karšto pagrindo. Kepimo trukmė priklauso nuo krosnies, kurioje kepama, temperatūros. Kaip taisyklė, greičiau iškepa picos pagardai, lėčiau – pagrindas, todėl kiekvieno picajolo užduotis šiame etape – užtikrinti, kad pica būtų tinkamai iškepta.
Šaltinis: www.15min.lt